Ignalina. Žiemos maršrutas
Ignalina nuteikia poilsiui ir ramybei. Tai ežerų ir miškų kraštas. Nuostabaus grožio vietovės patrauklios tiems, kuriuos vilioja natūrali gamta, žvejyba, vandens pramogos, turistiniai žygiai valtimis, dviračiais, žiemos sportas, ramus poilsis kaimo sodyboje. O kokia diena be ežere savo sugautos žuvies-nesvarbu didelės ar mažos, bet savo. Tad keliaukime po Ignalinos krašto ežeryną.
(Edmundo Kilkaus nuotr.)
Truputis istorijos...
Žvejyba Ignalinos krašte –vienas seniausių ir svarbiausių verslų, kurį paežerių gyventojai perduodavo iš kartos į kartą. Daugeliui prie ežeringų vandens telkinių įsikūrusiems gyventojams tai buvo pragyvenimo šaltinis. Apie tai liudija archeologinės iškasenos. Žinomas to meto žvejybos įrankis buvo kaulinis žeberklas. Seniausi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko aptinkami žvejybos įrankiai pasiekė mūsų dienas iš viduriniojo akmens amžiaus –mezolito (VIII-V tūkstn. pr. Kr.). Yra žinoma, jog Kretuono ežero apylinkių gyventojai žvejodavo žeberklaudami, tinklais, kuriuos gamino iš liepos ir eglės karnų bei šaudydami iš lanko. Pakretuonės senovės gyvenvietėse aptikta tinklų pasvarų. Žiemą ar badmečiu žvejyba tapdavo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Gyventojai žvejodami naudojo medines upelių užtvaras, pliauškynes, tinklus, bučius, žeberklus, lankus, ietis, meškeres. Bučių liekanų aptikta senovės gyvenvietėse prie Kretuono ežero. Į bučius žuvys buvo vejamos pliauškynėmis. Apie tinklų naudojimą neolite byloja tinklų pasvarai ir plūdės, kurias darė iš pušies žievės. Žvejojant naudoti luotai, kuriais buvo iriamasi kartimis ir irklais.