Ignalina. Vasaros maršrutas
Ignalina nuteikia poilsiui ir ramybei. Tai ežerų ir miškų kraštas. Nuostabaus grožio vietovės patrauklios tiems, kuriuos vilioja natūrali gamta, žvejyba, vandens pramogos, turistiniai žygiai valtimis, dviračiais, žiemos sportas, ramus poilsis kaimo sodyboje. O kokia diena be ežere savo sugautos žuvies-nesvarbu didelės ar mažos, bet savo. Tad keliaukime po Ignalinos krašto ežeryną.
Ignalina nuteikia poilsiui ir ramybei. Tai ežerų ir miškų kraštas. Nuostabaus grožio vietovės patrauklios tiems, kuriuos vilioja natūrali gamta, žvejyba, vandens pramogos, turistiniai žygiai valtimis, dviračiais, žiemos sportas, ramus poilsis kaimo sodyboje. O kokia diena be ežere savo sugautos žuvies-nesvarbu didelės ar mažos, bet savo. Tad keliaukime po Ignalinos krašto ežeryną.
(Edmundo Kilkaus nuotr.)
Truputis istorijos...
Žvejyba Ignalinos krašte ?vienas seniausių ir svarbiausių verslų, kurį paežerių gyventojai perduodavo iš kartos į kartą. Daugeliui prie ežeringų vandens telkinių įsikūrusiems gyventojams tai buvo pragyvenimo šaltinis. Apie tai liudija archeologinės iškasenos. Žinomas to meto žvejybos įrankis buvo kaulinis žeberklas. Seniausi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko aptinkami žvejybos įrankiai pasiekė mūsų dienas iš viduriniojo akmens amžiaus ?mezolito (VIII-V tūkstn. pr. Kr.). Yra žinoma, jog Kretuono ežero apylinkių gyventojai žvejodavo žeberklaudami, tinklais, kuriuos gamino iš liepos ir eglės karnų bei šaudydami iš lanko. Pakretuonės senovės gyvenvietėse aptikta tinklų pasvarų. Žiemą ar badmečiu žvejyba tapdavo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Gyventojai žvejodami naudojo medines upelių užtvaras, pliauškynes, tinklus, bučius, žeberklus, lankus, ietis, meškeres. Bučių liekanų aptikta senovės gyvenvietėse prie Kretuono ežero. Į bučius žuvys buvo vejamos pliauškynėmis. Apie tinklų naudojimą neolite byloja tinklų pasvarai ir plūdės, kurias darė iš pušies žievės. Žvejojant naudoti luotai, kuriais buvo iriamasi kartimis ir irklais.
Luoto gamyba iš drebulės pagal senovės tradicijas Valdo Danilevičiaus sodyboje.
Žuvys gaudytos ir meškerėmis (jų kabliukai gaminti iš kaulo), žeberklais. Žuvims laikyti, apeigų metu naudoti indai, ant kurių sienelių pavaizduotos žuvys. Du tokie indai aptikti Kretuono gyvenvietėje. Archeologiniai tyrimai rodo , jog Ignalinos krašto gyvenvietėse daugiausia randama lydekų, šamų, ešerių, lynų kaulų. Neabejojama, jog luotai, tinklai ir kitos žvejybos priemonės naudotos žvejybai tiek žalvario ir geležies amžiais, tiek ir vėliau... iki šių dienų.
Etnografinė ir tradicinė žvejyba seniau ir dabar Ignalinos krašte yra pristatoma Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina). Ekspozicija įrengta įgyvendinus projektą „Ignalinos krašto senosios žvejybos paslaptys...“ (Nr. EŽF-13-IGNALINA-02-001).
...ir truputis „mokslo“...
„...Statistika byloja, kad beveik 8% Ignalinos rajono savivaldybės ploto tenka ežerams. Daugiau mėlynai nuspalvintų plotų yra tik Zarasų savivaldybės žemėlapyje. Kita vertus, antrasis pagal dydį Lietuvoje ežeringumo rodiklis slepia teritorinius kontrastus, nes išties itin ežeringi yra tik Ignalinos žemės pakraščiai. Skiriasi ir juose telkšančių ežerų kilmė, duburių pavidalas ir gylis, vandens sąmaiša ir kt.
Šiauriniame pakraštyje spiečiasi didieji Ignalinos rajono ežerai (Dysnai ir jo prielypas Dysnykštis, Apvardai, Visaginas, Dūkštas), plytintys ledyno liežuvių ir jų paliktų ledo luistų išgulėtose dubumose. Plačiaerdvių, taigi santykinai seklių ežerų vandenį vėjo sukeltos bangos ir sūkuriai lengvai išmaišo iki pat dugno; iš paviršiaus priedugnio link keliauja ir šiluma, vandenyje ištirpęs deguonis. Ežerotyrininkai šitokius ežerus vadina termiškai sekliais, o ichtiologai, pagal mitybos sąlygas ir vyraujančias žuvų rūšis, - karšiniais, kuojiniais-lydekiniais, starkiniais. Kiekvienas žvejas mėgėjas turės, žinoma, savą pavadinimą - žiūrint kas tą dieną kibo arba... nutrūko.
Nedidelę, bet žemėlapyje labai ryškiai išsiskiriančią ežerų sankaupą atrandame toliausiai į rytus nutolusiame Ignalinos rajono (ir Lietuvos!) iškyšulyje – molingoje Dysnos lygumoje. Pastarosios pamatas – kadaise tyvuliavusių prieledyninių marių dugnas, kurio reljefui būdingi pailgi žemi gūbriai ir tarp jų tįsančios lomos – lobai. Manoma, kad lobai yra ledo tuneliais tekėjusių upių vagos (rinos). Marių užlieti lobai prisipildė nuosėdų, todėl poledynmetyje seklesnės jų atkarpos virto pelkaitėmis, kitomis ėmė tekėti šio krašto upės (Kančiogina, Erzvėta, Birvėta), o trečiose, sugebėjusiose atsinaujinti ištirpus po vandeniu ir marių nuosėdomis palaidotiems ledo luistams (povandeninis termokarstas), todėl ir giliausiose, – išsiliejo siauri, ištįsę lobiniai ežerai (Erzvėtas, Kančioginas, Milašius, Milašaitis, Svirkų ir kt.).
Ežeringosios Ignalinos įvaizdį daugiausia lemia rajono pietvakarinio kampo, priklausančio Žeimenos upės pabaseiniui, ežerai. Šią smėlingą ir labai ežeringą teritoriją, plytinčią į šiaurę nuo Kaltanėnų, geografai vadina „ežeringuoju koridoriumi“, jungiančiu Kazitiškio ir Žeimenos lygumas. Vėlyvajame ledynmetyje, pradėjus tirpti Kazitiškio dubumoje tūnojusio ledyno liežuviui, tirpsmo vandenys išplovė gilias rinas bei vartus juos tvenkiančiuose moreniniuose lankuose ir plūstelėjo į pietus. Čia prieledyninių upių velkamas smėlis užklojo anksčiau išplautas – nuo aukštumų nusileidžiančias rinas ir guolinius duburius su užsilikusiais ledo luistais. Šiems tirpstant ir dumbant juos dengiančių smėlių skliautams, susidarė plačios terasos, juosiančios daugelį vadinamojo koridoriaus ežerų – Baluošą, Dringį, Lūšius ir kt. Guolinių ežerų duburius kerta įvairių krypčių rinos (pavyzdžiui, Lūšių ežeras yra Asalnų-Šakarvų-Žeimenų ir Alksno-Lūšykščio rinų sankirtoje), todėl jie yra savotiški hidrografiniai „mazgai“, surenkantys vandenį iš atokiausių Žeimenos aukštupio vietų: Ažvinčių ir Minčios girių, pelkėtos Kazitiškio dubumos, giliojo Tauragno. Ežerus dosniai pagirdo ir požeminiai vandenys. Antai į Baluošo povandeninę duburio dalį iš požemių kas sekundė suplaukia apie 440 l, o į Dringio – net 580 l vandens. Įspūdingi spūdiniai šaltiniai – verdenės - kyla („verda“) ritinio Ilgio ežero (Ignalinos m. ŠR pakraštys) dugne. Gilūs, deguonies niekada nestokojantys ežerai vadinami seliaviniais, todėl nereikia stebėtis, kad žiemą ar ankstyvą pavasarį šviežiais agurkais ne tik pamaryje, bet ir Ignalinoje kvepia...
Ežerų kraštą pristatantis simbolis – baltoji vandens lelija – kalba apie tyrą gamtos grožį, švarią aplinką, šviesias mintis ir svajones.
Aukštaitijos Nacionalinio parko teritorijoje turime 126 ežerus. Apylinkės yra patrauklios turistams ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ežerai žuvingi, tinka poilsiauti, vandens turizmui, dauguma jų tarpusavyje jungiasi protakomis ir sudaro unikalius ežerų vėrinius, įdomiausi iš jų:
- Lūšiai, Asalnai, Ukojas, Tauragnas;
- Dringis, Baluošas, Utenas, Žiežulnys;
- Žeimenys, Baltys, Labokaršis, Ūsiai.
Populiariausia ežerų grandinė šiaurės vakarų kryptimi: Lūšiai, Lūšykštis, Alksnas, Ukojas ir Pakasas.
Kita grandinė – šiaurės rytų puse: Gavys, Dumblis, Asalnai, Linkmenas, Asėkas, Almajas ir kt. Tai dvi rinos – duobių virtinės, kurias išmušė ledyninių vandenų kriokliai.
Ilgiausi upeliai vos kelių kilometrų: Švogina, Juodupė, Plaukinys, upeliai įtekantys į Dringių ežerą. Į Baluošo ežerą įteka upelė Būka, į Almają – Pliaušė, į Pakasą – Tauragna ir Kapyna. Yra ir ežerus jungiančių ne ilgų, bet vandeningų upių ir protakų: Baluošą su Baluošykščiu jungia Skriogžlės upelis...
Nė vienas ežeras nepanašus į savo kaimyną, o dažnas jų turi po ,,vaiką“: Lūšys - Lūšykštį, Asalnai - Asalnykštį, Baluošas - Baluošykštį, Dringis - Dringykštį...
Lūšiai – vienas žuvingiausių ANP parko ežerų. Jame meškeriojamos lydekos, ešeriai, kuojos, raudės, plakiai, karšiai, lynai, meknės, unguriai, stintos, seliavos, šamai. Lūšių ežero plotas 391,4 ha, ilgis – 6,2 km, didžiausias plotis 1, 1 km, kranto linija – 16,4 km didžiausias gylis rytinėje dalyje 37 m, gylis pakrantėje – 5-10 m.
Lūšiai telkšo prie kelio 4 km nuo Ignalinos, prie kelio Ignalina – Kaltanėnai. Šiaurinėje ežero pakrantėje yra Meironys, rytinėje – Palūšė. Ežeras pailgas, nusidriekęs iš vakarų į rytus. Ežeras pratakus, dubuo – nelygus, išilgai ežero tęsiasi įvairaus gylio įdaubos. Šlaitai žemi, smėlėti arba žvirgždėti, atabradas smėlingas, įvairaus pločio. Povandeninė augmenija vešli, nugrimzdusi į 6-7 m gylį.
Žiemą ant Lūšių – tradicinė etnografinė stintelių žvejyba!
Ežere agurkais kvepianti žuvelė iš po ledo traukiama nuo senų laikų žinomu rankiniu būdu –pasitelkiant vadinamas “bobas”. Medinėmis kartimis ir virvėmis į ežero gelmes per eketes panardinamas daugiau kaip 300 metrų ilgio ir apie 16 metrų pločio tinklas , o vėliau su “boba” jis su laimikiu traukiamas ant ledo. “Boba” – statinė ant ašies su skersine kartimi , kurią sukant ir traukiamas tinklas. Šis archajiškas, nuo senų laikų žinomas žvejybos būdas kismet pavasariop vėl išdygsta ant Lūšių ežero.
Petras Panavas rašė: ,,Ežerai Aukštaitijoj - lyg prieš tūkstantį metų vilnija.“
Maršruto ilgis – apie 30 kilometrų: praplaukiama 12 ežerų ir 6 gražuoliai upeliai. Keliauti galima sustojant vienai arba dviem nakvynėms, bet tik tam įrengtose poilsiavietėse. Žygis vandeniu prasideda iš Palūšės kaimo, kur modernioje valtinėje galima išsinuomoti baidares ar ant vandens valtis su dviem poromis irklų bei kitą reikalingą žygio įrangą ir gauti naudingų patarimų iš čia dirbančių paslaugių valtininkų bei žygio žemėlapį. Jeigu ryškiau nubrėžtume būsimą maršrutą Aukštaitijos nacionalinio parko žemėlapyje, gautume į ąžuolo lapą panašų piešinį, kuriame – miškai, o aplinkui mėlynuotų ežerai.
Palūšė-žvejų ir vandens turizmo Meka-
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko sostinė, kurortinė vietovė. Čia vyksta populiarioji vasaros Palūšės regata, verdama pagal vietos tradicijas žuvienė.
Aukštaitijos nacionalinis parkas ir Palūšė nuo XX a. vid. yra laikoma vandens turizmo meka. Dar 1959 m. Palūšėje įkurta turistinė bazė, iš kurios buvo pradėta rengti organizuotas vandens turizmo keliones. Iš čia veda svarbiausi turistiniai maršrutai po Aukštaitijos ežerus ir upes.
Lietuvos pasididžiavimas – nuostabus gamtos kampelis su viena seniausių medinių šventovių – Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia liaudies architektūros formų. Kartu su aštuonkampe varpine (vienintelė tokia Lietuvoje) yra architektūros paminklas. 1747–1757 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ją fundavo kunigas Juozas Baziliauskas (J. Stockis-Bazilevskis) nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje. Pasakojama, kad statybai tebuvo naudotas tik kirvis.
Bažnyčia ir varpinė yra pavaizduota ant vieno lito banknoto.
Nuo bažnyčios kalnelio atsiveria puikus vaizdas į Lūšių ežero platybes. Šį prie kaimelio prigludusį ežerą gaubia legenda. Ji pasakoja, kad vyrams pavojinga maudytis ežere po 12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės drąsuolius kankina keistu būdu – užkutena. Senieji žmonės sako, kad viena iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.
Istoriniuose šaltiniuose Palūšė minima nuo 1651 metų. Tuo metu čia buvo Šumskams priklausantis palivarkas.
1815–1830 m. bažnyčia atnaujinta, 1841 m. apkalta lentomis. XIX a. Kipro ir Miko Petrauskų tėvas Jonas Petrauskas.
Palūšė - žymaus kompozitoriaus Miko Petrausko gimtinė( gim. 1873 m. )
Tautodailininkų medinių skulptūrų takas
Lūšių ežero pakrantėje, prie Maironių kaimo, stovi 15 medinių skulptūrų. 1977 metais kūrybinės stovyklos metu tautodailininkai jose įamžino gamtos grožį, Ignalinos krašto legendas. Ignaliniečio P. Petronio skulptūra „Laumių pasaka“ byloja, kad pavojinga vyrams maudytis ežere po12 valandos nakties, nes išplaukusios laumės pačius drąsiausius kankina keistu būdų – užkutena. Net keletas skulptūrų vaizduoja velnius. Senieji žmonės sako, kad vienas iš jų dar ir dabar gyvena netoliese esančiame Taramos ežerėlyje.
Botanikos takas
Aukštaitijos nacionalinis parkas floristiniu požiūriu yra viena turtingiausių saugomų gamtos teritorijų Lietuvoje. Norinčius geriau pažinti įvairiarūšę parko augaliją, kviečia mokomais botanikos takas. Jis įrengtas prie Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Maironių kaimų. Tako ilgis – 3,5 km. Jo trasa pažymėta specialiu ženklu – baltu kvadratu su žalia įstrižaine. Šiame take galima pamatyti apie 150 augalų rūšių, iš kurių 9 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Palūšės bažnyčia su varpine
Ši bažnyčia pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Maziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė Šv. Juozapo, savo globėjo, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje. Bažnyčios ansamblis su varpine paskelbtas architektūros paminklu.
Paminklas kompozitoriui M. Petrauskui
Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, kompozitorius Mikas Petrauskas. Matyt jo tėvas tuomet vargonavęs Palūšės bažnyčioje, pasėjo sūnaus sieloje pomėgį stebuklingiems muzikos garsams, o motina, pati gimusi šiose apylinkėse, išmokė pajusti gamos grožį. Mikas apie muziką šneka kaip apie mylimąją: „Muzika paguodžia nelaimėje, muzika duoda patvarą žygiuose ir pasiryžimą, muzika suteikia smegenims gerą poilsį po nuovargio, sustiprina ir atnaujina mintis“. Palūšėje, 1973 m., minint kompozitoriaus 100 – ąsias gimimo metines, M. Petrauskui pastatytas skulptoriaus J. Kėdainio paminklas.
Palūšės krašto muziejinė ekspozicija
Yra Ignalinos viešosios bibliotekos Palūšės filialo patalpose. Muziejuje galima susipažinti su krašto istoriniais ir kultūriniais eksponatais.
Pilkapio ir akmens amžiaus būsto ekspozicija
Yra Aukštaitijos nacionaliniame parke, Palūšėje. Pilkapio rekonstrukcija – pjūvis vaizduoja žalvario amžiaus (IV – VI a.) kapavietę. Ekspozicijoje parodyta pilkapio sandara, palaidotos moters palaikai bei įkapės. Ekspozicijos pastate įrengti iliustruoti stendai, pasakojantys apie laidojimo tradicijas. Įrengiant pilkapio rekonstrukciją bei ekspoziciją buvo remtasi Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančių pilkapių tyrinėjimų duomenimis. Greta pilkapio ekspozicijos pastato stovi akmens amžiaus būsto rekonstrukcija, kuri buvo įrengta remiantis archeologiniais tyrinėjimais.
Maitinimo įstaigos:
„Piratų baras“ dirba vasaros sezono metu.
Kavinė įsikūrusi prie pat kelio Ignalina - Molėtai, Palūšės centre. Yra 20 vietų kavinės viduje ir 15 - lauke.
Nakvynė:
Karolio kaimo turizmo sodyba
Palūšė, Ignalinos rajonas
+370 686 91547, elenapetkuniene@gmail.com.
GPS: 55.327658, 26.099348 (WGS)
„Tiki Inn“ poilsio namai (teikia maitinimą)
Palūšė, Ignalinos rajonas
+370 652 72 444, www.tikiinn.com, aloha@tikiinn.com.
GPS: 55.326844, 26.098046 (WGS)
Kempingas “Palūšė”
Palūšės kaimas, Ignalinos rajonas
+370 616 46521,
GPS: 55.32785, 26.105072 (WGS)
Ribokų sodyba
Palūšė, Ignalinos rajonas
+370 615 25322
GPS: 55.324294, 26.095608 (WGS)
Irenos Veličkienės sodyba
Palūšės kaimas, Ignalinos rajonas
+37061516463
GPS: 55.32562, 26.097991 (WGS)
R. Bieliauskienės sodyba
Palūšės kaimas, Ignalinos rajonas
+370 682 40744
GPS: 55.324413, 26.109143 (WGS)
Meironys-senovinis žvejų kaimas-
gatvinis kaimas , Ignalinos r. pietvakariuose tarpuežeryje: šiauriniame kaimo pakraštyje telkšo Dringykščio ežeras, pietiniame – Lūšių. Meironis supa Palūšės ir Linkmenų miškai. Į rytus nuo kaimo yra Ekologinio švietimo centras, į vakarus – poilsiavietė prie Lūšių ir Asalnų protakos.
Jau apie 100 metų kaime gyva tradicija: kasmet per Sekmines gėlių vainikais papuoštos karvės plukdomos į Lūšių ežero pusiasalį, vadinamą Pabiržiu (link Pabiržės kaimo). Atgal gyvuliai parplukdomi rudenį, prieš Mykolines. Kaimas minimas nuo 1554 m. Iki XVIII a. pabaigos kaimas vadinosi Antradringe (kaimas ant Dringio ežero, tarmiškai Untadringė). Vėliau kaimas imtas vadinti pagal Meironos upelį.
Meiros upeliu praplaukę Meironis, patenkame į antrąjį – Dringykščio ežerą. Iš jo Dumblės upeliu iriamės į Dringį. Tai – antras pagal dydį nacionalinio parko ežeras. Atsikvėpti, užkąsti galima išlipus gražioje Beržasalėje, o rytiniame ežero krante yra įrengta stovyklavietė. Ežero šiauriniame gale įplaukiame į Juodakumpio įlanką, prie kurios yra Vaišniūnų stovyklavietė. Tarp Dringio ir Baluošo ežerų yra apie pusantro kilometro sausumos ruožas, per kurį valtis, suderinus, perveš Palūšės valtinės darbuotojai. Kelionė tęsiama Baluošu, kuris su apylinkėmis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu. Ežero saloje, vadinama Ilgasale, yra tikra retenybė: tai mažas ežerėlis, su didžiuoju ežeru besijungiantis upeliu - vienintelė tokia vieta Lietuvoje. Į mažąjį ežerėlį lėtai iriamės atsistumdami ir irklais nuo kranto. Atrodo gana paslaptingai, daug kur prižėlę vandens augalų, žydi vandens lelijos...
Meironių kaimas- tikras vandens kelių mazgas, nes į pietus atviri keliai į Lūšio, Šakarvos ir Žeimeno ežerus, o jais toliau, kur nori; į šiaurės vakarus pro Ankščių sąsiaurį galima nukeliauti į Ginučius. Senovėje sieliai, paruošti Vaišniūnuose buvo plukdomi Dringių ežeru, o toliau – Meironių upe.
Nakvynė:
G. Blažio sodyba „Meironys“
Meironių kaimas, Ignalinos rajonas
+370 688 33681
GPS: 55.339602, 26.072092 (WGS)
Ginučiai-
kaimas Linkmenų seniūnijoje, 10 km nuo Linkmenų,tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Spėjama, kad kaimo vardas kilo nuo žodžio „gintis“. Metraščiai mini, kad kaimo apylinkėse 1373 m. siautėjo didelė kalavijuočių kariauna. Rašytiniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą minimas XVI a. 1554 m., valdant LDK kunigaikščiui Zigmantui Augustui, kaime buvo 3 ūkiai, tutėję 3 valakus ir 10 margų žemės, 1732 – 4, 1738 – 7 ūkiai 1870 m. kaime gyveno 66 gyventojai. Spaudos draudimo metais veikė slapta lietuviška mokykla. 1917 m. visas kaimas sudegė. Nuolat veikianti mokykla įkurta 1920 m. Sovietmečiu priklausė Palūšės apylinkei. Buvo kolūkio centras. Veikė elektrinė, malūnas ↓ , lentpjūvė, biblioteka [nuo 1962- ].
Ginučių vandens malūnas
Vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Malūnas veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. 2012 m. parko administracija restauravo malūną.
Ginučių piliakalnis
9 – 12 a. archeologijos paminklas. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H. Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
Ladakalnis
175 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Maitinimo įstaigos:
Kavinė „Srovena“ (vasaros sezono metu)
Ginučiai, Ignalinos rajonas.
+370 687 39339
GPS: 55.385986, 25.989914 (WGS)
Nakvynė:
Gaidelių kaimo turizmo sodyba
Ginučių k., Linkmenų sen., Ignalinos r.
+370 687 39339, gaideliusdb@ignet.lt, www.gaideliusodyba.lt
GPS 55.386303, 25.996459 (WGS)
Aldonos Vyšniauskienės sodyba
Papiliakalnės kaimas, Ignalinos rajonas
+370 698 34199
GPS: 55.366454, 25.986437 (WGS)
Sodyba „Gervinė“
Malūno g. 28, Ginučių k. Ignalinos r.
+370 687 12836
GPS: 55.386022, 25.994689 (WGS)
Sodyba „Pakasas“
Ginučiai, Ignalinos rajonas
+370 698 39611
GPS: 55.380942, 25.957436 (WGS)
Trainiškis
etnografinis kaimas Ignalinos seniūnijoje, išsidėstęs prie Baluošo ežero, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Žymus tuo, kad kaime auga virš 1000 metų turintis ąžuolas. Jo aukštis 23 m, kamieno apimtis per 6 m. Sovietmečiu priklausė Palūšės apylinkei.2003 m. gyveno 3 gyv.
Žygio pabaiga arba .... pradžia. Verslininkas Nerijus Grušnius suteiks informaciją apie žvejybą, pagal poreikį išnuomuos ir nugabens į pageidaujamą ežerą baidares (iki 120 vnt.) arba žvejybines valtis, pavasasrį organizuos nepakartojamą naktinę ungurių gaudymo edukacinę programą, pagal pageidavimą-kulinarinis paveldas-ungurių šašlykas .
Info: www. trainiskis .lt
Trainiškio ąžuolas
kuriam 800 metų. Tai 23 m aukščio medis, kurio kamieno apimtis yra 6,1 metro. Iki krikščionybės tai buvo šventas pagonių ąžuolas.
Nakvynė:
Aukštaitijos nacionalinio parko stovyklavietės
+370 621 12075
+370 629 28203
Maitinimo įstaigos Ignalinos mieste:
Restoranas “Romnesa”
Strigailiškio kaimas, Ignalinos rajonas
www.romnesa.lt, romnesa@is.lt, +370 386 53433.
GPS: 55.340107, 26.13457 (WGS)
Restoranas “Žuvėdra”
Mokyklos g. 11, Ignalina
www.zuvedra.com, info@zuvedra.com, +370 386 52314, +370 686 09069.
GPS: 55.344673, 26.159277 (WGS)
Kavinė „Srovena“
Laisvės g. 43, Ignalina
+370 687 39339
GPS: 55.340036, 26.162808 (WGS)
...Ignalinos krašto ežerų laimikiai:
Žuvų įvairovė
Aukštaitijos Nacionalinio parko vandens telkiniuose gyvena 35 žuvų rūšys, priklausančios 13 šeimų. Visuose ežeruose gyvena karšiai, plakiai, kuojos, ešeriai, lydekos, aukšlės.
Gilius vandenis mėgsta sykai, seliavos, o lynai ir raudės mėgsta stovintį ir šiltą vandenį. Menkės, šapalai, kiršliai, ir upėtakiai gyvena upėse ir pratakiuose ežeruose.
Plėšriosios ežerų žuvys - lydekos, ešeriai, vėgėlės ir šamai yra aborigeninės, o sterkai ir unguriai – introdukuoti.
Išsamią informaciją apie maršrutą rasite paspaudę čia
